Kahlil Gibran ( 1883 – 1931) Libano poetas, filosofas ir menininkas.

Pranašas.Pranašo sodas.

“Pranašas byloja tik viena – jūs esat kur kas didingesni negu manote.”

Išminčiai atvyko pas jus atiduoti jums savo išminties. Aš tik atėjau pasisemti jos iš jūsų.
Ir štai radau kai ką daugiau nei išmintį.
Tai dvasios liepsna jumyse, vis labiau įsiliepsnojanti.
Tuo tarpu jūs, nepastebintys jos liepsnojimo, apraudate nykstančias savo dienas.

Tuomet artojas paprašė: kalbėk mums apie darbą.
O jis atsakė tardamas:
Jūs dirbat, kad galėtumėte žengti su žeme ir jos siela.
Nes dykaduoniauti – tai tapti svetimam metų laikams, išlysti iš gyvenimo eisenos, kuri didingai ir didžiai paklusniai žengia į amžinybę.
Kai dirbate, jūs esat fleita, kurios širdyje valandų šnabždesys virsta muzika.
Kai iš jūsų norėtų būti nendrė, nebyli ir tyli, kai viskas aplinkui sutartinai dainuoja?
Jums visada sakydavo, kad darbas – prakeikimas, o triūsas – nelaimė.
Bet aš jums sakau, kad tada, kai dirbate, įgyvendinant dalį žemės ankstyviausios svajonės, skirtos jums tada, kai ta svajonė gimė,
Ir nuolat plušėdami jūs iš tiesų mylit gyvenimą.
O mylėti gyvenimą triūsiant – tai priartėti prie giliausios gyvenimo paslapties.
Bet jei savo skausme jūs gimimą vadinant nelaime, o kūno palaikymą – prakeikimu, paženklintu jums ant kaktos, tada aš atsakau, kad niekas – tik jūsų kaktos prakaitas – nuplaus tai, kas joje įrašyta.

Jums taip sakydavo, kad gyvenimas – tamsa, o būdami pavargę jūs kaip aidas kartojate tai, kas buvo pasakyta pavargusiųjų.
O aš sakau, kad gyvenimas iš tikro – tamsa, jei nesiekiama tikslo.
O visi siekiai – akli, jei nėra žinojimo.
Ir visos žinios bergždžios, jei dirbate,
O visas darbas, bevaisis, jei nėra meilės;
Ir kai dirbat su meile, jūs surandate patys save, susiejat save su kitais ir su Dievu.

Tada prabilo Almitra: kalbėk mums apie meilę
Ir jis, pakėlęs galvą, pažvelgė į žmones; ir jie visi nuščiuvo. Ir skardžiu balsu jis pasakė:
Kai mėilė pašauks jus, sekit iš paskos,
Nors keliai jos sunkūs, ir statūs.
Ir kai jos sparnai jus apglėbs, jai pasiduokit.
Nors tarp jos plunksnų paslėptas kardas gali jus sužeisti.
Ir kuomet ji jums kalba, tikėkit.
Nors jos balsas gali sudaužyti jūs svajones, taip kaip vėjas šiaurinis vėjas sodą nusiaubia.

Nors meilė jus karūnuoja, lygiai taip pat gali ir nukryžiuoti. Nors ji jus augina, bet gali ir apgenėti.
Netgi kai kyla iki jūsų viršūnių ir glamonėja jūsų švelniausias šakas, kurios saulėje virpa,
Lygiai taip pat ji iki jūsų šaknų nusileidžia ir supurto jas, įsitvėrusias žemės.
Kai javų pėdus ji surenka jus į save,
Ji kulia jus, kad apnuogintų
Ji sijoja jus, kad atskirtų nuo pelų.
Ji mala jus iki baltumo.
Ji minko jus tol, kol tampat nuolaidūs;
O tada ji perduoda jus savo šventajai ugniai, kad taptumėt duona šventa Dievo šventajai puotai.

Visus šiuos dalykus darys su jumis meilė, kad galėtumėt pažinti savo širdies paslaptis ir per tą pažinimą taptumėt Gyvenimo širdies dalimi.

Bet jeigu pabūgę ieškosit tik meilės ramybės ir jos malonumo,
Tuomet jau geriau jums pridengti savo nuogumą ir pasitraukti iš meilės verpeto.
Į pasaulį be metų laikų, kur jūs juoksitės, bet ne iš visos širdies, ir verksit, bet ne iš valios.

Meilė atsiduoda tiktai save ir ima tik iš savęs.
Meilė nesisavina nieko, ir neįmanoma jos pasisavinti.
Nes meilei pakanka meilės.

Kai myli, nesakyk: “ Dievas – mano širdyje”, bet geriau sakyk: “Aš esu Dievo širdyje”.
Ir negalvok, tu gali pakeisk meilės kelią, nes meilė, jei pripažįsta tave vertu, pati parodo tau kelią.

Meilė neturi kito troškimo, tik save išreikšti.
Bet jeigu tu myli ir neatsisakai troškimų, tegul šitie troškimai būna tavieji:
Pajusti per didelio švelnumo skausmą.
Būt pažeidžiamam savo paties supratimo apie meilę;
Ir plūsti krauju noriai ir džiaugsmingai.

Tada senas žynys paprašė: kalbėk mums apie Religiją.
Ir jis tarė:
Ar aš kalbėjau šiandien apie ką nors kita?
Argi ne religija - visi poelgiai ir visi apmąstymai? Kas nėra poelgis nei apmąstymas, o stebuklas ir nuostaba, vis gimstantys sieloje, net kai rankos skaldo akmenį ar valdo stakles?
Kas gali atskirti savo tikėjimą nuo savo elgesio, o savo įsitikinimus nuo savo darbų?
Kas gali išsidėlioti savo valandas tardamas: “Šitos skirtos Dievui, o šitos man; šitos skirtos Dievui, o šitos man; šitos mano sielai, o tos mano kūnui?”
Visos jūsų valandos – sparnai, kurie nuo Manęs iki Manęs sklando erdvėj.
Tas kuris savo moralę dėvi kaip savo geriausią drabužį, geriau būtų nuogas.
Vėjas ir saulė nepaliks jokių žymių jo odoje.
O tas, kuris sukausto savo elgesį etikos taisyklėm, įkalina savo giedantį paukštį narvelyje.
Laisviausia daina nesklinda pro virbus ir vielas.
Ir tas, kuriam Dievo garbinimas - langas, kurį galima ne tik atidaryti, bet ir užverti, dar neapsilankė savo sielos rūme, kurio langai atverti nuo aušros iki aušros.